Sergančiųjų paauglių prisitaikymas mokykloje

Psichologas  Juozas Šaulys

Pastaruoju metu užsienyje daug dėmesio skiriama tyrimams, kuriuose nagrinėjama vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais kokybės ryšys. Vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais ypatumai yra ir psichiatrinių sutrikimų padarinys, ir veiksnys, įtakojantis tolimesnius prisitaikymo sunkumus (Hartup W. W., 1989, cit. pgl. Gotlib I. H., Hammen C. L., 1997).

Sveikatos sutrikimas – vienas dažniausiai minimų rizikos veiksnių, dėl kurių gali būti sunkesnė natūrali adaptacija prie paauglystėje vykstančių pokyčių (Garralda M.E., 2004).

Tyrimai rodo, kad 11–15 metų paaugliai, kurie sėkmingai adaptavosi klasės bendruomenėje yra geresnės sveikatos negu tie, kurių socializacija nėra tokia sėkminga ir kad vienatvės jausmas koreliuoja su kitais sveikatos indikatoriais (Eder A., 1989). Socialiniai procesai vadinamoje „klasės visuomenėje“ turi stiprų poveikį socialinės integracijos ir fizinės sveikatos sąveikai, tai rodo, kad socialinis klasės klimatas gali būti psichosocialinės bei fizinės sveikatos potencialus rizikos veiksnys (Moroz K.B., Jones K.M., 2002). Atstumtieji bei izoliuoti moksleiviai, lyginant su populiariais bendraamžiais, rečiau patenka į prosocialias tarpusavio santykius skatinančias sąveikas, dažniau įsitraukia į destrukcinius tarpusavio santykius (Ladd G.V., 1990), vartoja alkoholinius gėrimus, jiems būdingas didesnis socialinis stresas. Toks socialinis vaikų neprisitaikymas leidžia prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (Parker J.G., Asher S.R., 1987).

Lėtinė liga neretai reikalauja hospitalizacijos ar lovos režimo namuose, todėl mokinys praleidžia daug pamokų ir atsilieka nuo bendraamžių. Be to sergantis lėtine liga jaunuolis linkęs tikėti, kad dėl savo susirgimo ar negalios jis yra nepajėgus pasiekti tokių gerų rezultatų, kaip jo klasės draugai. Dažnai tėvai ir patys paaugliai linkę slėpti tikrąją padėtį baimindamiesi, kad bus atstumti (pvz., sergant epilepsija, kuri dažnai tam tikrose kultūrose yra painiojama su psichine liga). Dažniausiai jauni žmonės dėl suprantamo noro neišsiskirti iš bendraamžių nesuteikia jokios informacijos apie ligą, dėl ko kyla krizinių situacijų pavojus mokykloje (diabetinė koma, astmos priepuoliai ir kt.). Tiek tėvai, tiek paaugliai turi pasirūpinti, kad mokyklai būtų pateikiama ši informacija. Mokyklos sveikatos specialistai turi būti pilnai informuoti apie esamą padėtį tam, kad būtų pasiruošę reikalui esant suteikti būtiną pagalbą (Neuharth-Pritchett S, Getch Y., 2001; Good A., 1999, ct. pgl. P. A. Michaud ir kt., 2007).

Kai kurių tyrimų rezultatai (Varni J. L, Rubenfeld L. ir kt., 1989; Varni J. L. ir kt., 1994) rodo, kad bendraamžių palaikymas sergančiojo vaiko prisitaikymo mokykloje procese yra kritinis aspektas. Vaikai, kuriuos palaiko bendraamžiai, yra geriau prisitaikę, netgi esant dideliam stresui dėl ligos, jie yra mažiau depresiški (cit.pgl. Brown R. T., 1999).

J. L. Wallander ir J. W. Varni (1989) nustatė, kad paaugliai, sergantys įvairiomis lėtinėmis ligomis, sulaukiantys palaikymo tiek iš šeimos, tiek iš bendraamžių yra geriau prisitaikę mokykloje, nei paaugliai, kurie gauna palaikymą tik iš kurios nors vienos pusės. Ir tuo labiau, jei vaikas negauna palaikymo nei iš šeimos, nei iš bendraamžių, jis turi daug daugiau elgesio problemų (cit.pgl. Brown R. T., 1999).

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje paaugliai bei jaunuoliai susiduria su įvairiomis problemomis: alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimu, psichologine ir seksualine prievarta, psichinės sveikatos sutrikimais, lytiškai plintančiomis ligomis. Lėtinė liga, jei paauglys negauna reikiamos pagalbos ir palaikymo, gali dar labiau pastūmėti link save žalojančio elgesio.

Labai svarbus uždavinys specialistams – padėti tėvams pasijusti kompetentingiems ugdyti savo vaiką (P. A. Michaud ir kt., 2007).

Specialistų pareiga - padėti šeimoms pasiekti jų tikslus. Svarbu kuo geriau pažinti šeimas ir jų poreikius, gerai išmanyti savo (kaip specialisto) nuostatas bei gebėti pripažinti savo ribotumus (Turnbull A. P., Turnbull H.R., 1997).

Kaip matome, sergančiųjų paauglių integracijos procesas turi būti kiek galima atviresnis. Informacija pastoviai turi keistis gydytojai, mokyklos sveikatos apsaugos specialistai ir mokytojai. Gyvenimas pateikia vis daugiau situacijų, kurias sudėtinga arba neįmanoma išspręsti vienam specialistui. Todėl tokios situacijos sprendžiamos konsultuojantis, bendraujant, bendradarbiaujant, dirbant komandoje.