Sergančiųjų paauglių santykiai su bendraamžiais

Psichologas  Juozas Šaulys

Kai kurie autoriai teigia, kad sergantys paaugliai dažnai atitolsta nuo bendraamžių grupės. Jie ne tik vengia bendravimo, bet ir atsitraukia su tokiu priešiškumu, šiurkštumu ir karingumu, kad atstumia bendraamžius. Dėl to tampa labai vieniši. Kadangi taip uoliai priešinasi savo draugams, dažnai suartėja su bendraamžiais linkusiais nusikalsti, vartojančiais narkotikus (Campbell R., 1998).

Įvairūs ligos kontroliavimo būdai gali trukdyti bendraamžių santykių vystymuisi. Ypatingai, kai kurių lėtinių ligų kontroliavimas gali reikalauti keisti kasdienę veiklą, tokią kaip mokyklos lankymas, taip pat apriboti fizinę veiklą, lemti išvaizdos permainas, iš esmės keisti gyvenimo stilių (La Greca, 1990, ct. pgl. Brown R.T., 1999).

M. Seligman ir R. B. Darling (1989) teigia, kad „bendraamžių priėmimas ar to nebuvimas paauglystėje gali būti ypač skausmingas laikotarpis visai šeimai. Bendraamžių priėmimas ar to trūkumas gali priversti vaiką jaustis atstumtu ir tai gali būti vienas iš veiksnių lemiančių stresą“ (p. 22, cit. pgl. Boice M. M., 1998).

J. Krementz (1989) remiasi 16 metų merginos, sergančios vėžiu, atveju, kuri pareiškė: „Kai aš pirmą kartą pasakiau savo draugams jog sergu vėžiu jie buvo priblokšti. Kai kurie iš jų pradėjo kitaip su manimi elgtis. Dabar aš retai susitinku su draugais. Dažniausiai su jais šneku telefonu“ (p. 74, ct. pgl. Boice M. M., 1998).