Sergančiųjų paauglių prisitaikymas mokykloje

Psichologas  Juozas Šaulys

Pastaruoju metu užsienyje daug dėmesio skiriama tyrimams, kuriuose nagrinėjama vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais kokybės ryšys. Vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais ypatumai yra ir psichiatrinių sutrikimų padarinys, ir veiksnys, įtakojantis tolimesnius prisitaikymo sunkumus (Hartup W. W., 1989, cit. pgl. Gotlib I. H., Hammen C. L., 1997).

Sveikatos sutrikimas – vienas dažniausiai minimų rizikos veiksnių, dėl kurių gali būti sunkesnė natūrali adaptacija prie paauglystėje vykstančių pokyčių (Garralda M.E., 2004).

Tyrimai rodo, kad 11–15 metų paaugliai, kurie sėkmingai adaptavosi klasės bendruomenėje yra geresnės sveikatos negu tie, kurių socializacija nėra tokia sėkminga ir kad vienatvės jausmas koreliuoja su kitais sveikatos indikatoriais (Eder A., 1989). Socialiniai procesai vadinamoje „klasės visuomenėje“ turi stiprų poveikį socialinės integracijos ir fizinės sveikatos sąveikai, tai rodo, kad socialinis klasės klimatas gali būti psichosocialinės bei fizinės sveikatos potencialus rizikos veiksnys (Moroz K.B., Jones K.M., 2002). Atstumtieji bei izoliuoti moksleiviai, lyginant su populiariais bendraamžiais, rečiau patenka į prosocialias tarpusavio santykius skatinančias sąveikas, dažniau įsitraukia į destrukcinius tarpusavio santykius (Ladd G.V., 1990), vartoja alkoholinius gėrimus, jiems būdingas didesnis socialinis stresas. Toks socialinis vaikų neprisitaikymas leidžia prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (Parker J.G., Asher S.R., 1987).