Sergančiųjų lėtinėmis ligomis paauglių santykiai šeimoje

Psichologas  Juozas Šaulys

Paauglystė dažnai apibūdinama kaip asmeninio tapatumo ieškojimo periodas (Žukauskienė R., 2002), paauglys taip pat siekia didesnio savarankiškumo įgijimo, todėl šiuo laikotarpiu keičiasi ir santykiai šeimoje (Pavlidis, McCauley, 2001).

Santykiai – dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama sąvoka. Pagal L. Ruibytę, tarpasmeninius santykius galima apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą (Bendravimo psichologija, 2001).

Žinoma, santykiuose tarp vaikų ir tėvų svarbiausias yra emocinis artumas. Šeimą galime išskirti kaip patį svarbiausią aplinkos veiksnį, įtakojantį asmenybės vystymąsi. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis (Navaitis G., 2001). Socialinėje šeimos sistemoje kiekvienas šeimos narys daro įtaką, bei yra pats įtakojamas kitų šeimos narių (Monane J. H., 1967, cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

C. Hollahan ir W. H. Moos (1982) tyrimų duomenimis, individus, kurie santykius šeimoje įvardina kaip artimus, tvirtus ir palaikančius, stresinės situacijos paveikia mažiau (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001). Mitshell ir kt. (1983) teigia, kad individams, kurie jaučia silpną šeimos palaikymą, dažniau pasireiškia depresija, stresas (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).