Sergančiųjų paauglių santykiai su bendraamžiais

Psichologas  Juozas Šaulys

Kai kurie autoriai teigia, kad sergantys paaugliai dažnai atitolsta nuo bendraamžių grupės. Jie ne tik vengia bendravimo, bet ir atsitraukia su tokiu priešiškumu, šiurkštumu ir karingumu, kad atstumia bendraamžius. Dėl to tampa labai vieniši. Kadangi taip uoliai priešinasi savo draugams, dažnai suartėja su bendraamžiais linkusiais nusikalsti, vartojančiais narkotikus (Campbell R., 1998).

Įvairūs ligos kontroliavimo būdai gali trukdyti bendraamžių santykių vystymuisi. Ypatingai, kai kurių lėtinių ligų kontroliavimas gali reikalauti keisti kasdienę veiklą, tokią kaip mokyklos lankymas, taip pat apriboti fizinę veiklą, lemti išvaizdos permainas, iš esmės keisti gyvenimo stilių (La Greca, 1990, ct. pgl. Brown R.T., 1999).

M. Seligman ir R. B. Darling (1989) teigia, kad „bendraamžių priėmimas ar to nebuvimas paauglystėje gali būti ypač skausmingas laikotarpis visai šeimai. Bendraamžių priėmimas ar to trūkumas gali priversti vaiką jaustis atstumtu ir tai gali būti vienas iš veiksnių lemiančių stresą“ (p. 22, cit. pgl. Boice M. M., 1998).

J. Krementz (1989) remiasi 16 metų merginos, sergančios vėžiu, atveju, kuri pareiškė: „Kai aš pirmą kartą pasakiau savo draugams jog sergu vėžiu jie buvo priblokšti. Kai kurie iš jų pradėjo kitaip su manimi elgtis. Dabar aš retai susitinku su draugais. Dažniausiai su jais šneku telefonu“ (p. 74, ct. pgl. Boice M. M., 1998).

R. Noll su kolegomis palygino sergančių piktybiniais navikais ir sveikų vaikų populiarumą tarp bendraamžių ir socialinę reputaciją. Pirmuosiuose tyrimuose R. Noll, W. M. Bukowski, F. A. Rogosh, S. S. LeRoy ir R. Kulkarni (1990) nustatė, kad pagal bendraamžių įvertinimus, vaikai, sergantys vėžiu, yra mažiau bendraujantys, mažiau linkę vadovauti, labiau socialiai atskirti, nei sveiki vaikai. Vėliau (1991) tie patys autoriai nerado jokių skirtumų tarp šių tiriamųjų grupių vertinant jų prisitaikymą, savęs suvokimą, vienišumą. Tačiau buvo pastebėta, kad vaikai, sergantys vėžiu, dažniau prastai jaučiasi ir yra labiau socialiai izoliuoti. Kai į tyrimą lyginant socialinę reputaciją buvo įtrauktos mokytojų ataskaitos, buvo nustatyta, jog sergantys vėžiu dažniau linkę bendrauti ir vadovauti, nei elgtis agresyviai ar trukdyti. Kitų tyrimų rezultatai taip pat rodo, jog tarp sergančių ir sveikų bendraamžių santykių beveik nėra skirtumų. Pavyzdžiui, B. Graetz ir R. Shute (1995) palygino sveikų ir astma sergančių vaikų tarpusavio santykius ir nustatė, kad sergantys vaikai turi tokius pačius santykius su bendraamžiais kaip ir sveiki, bet bendraamžių akimis jie matomi kaip dažniau sergantys, taip pat jie dažnai praleidžia mokyklos lankymą. Taip pat minėti autoriai nustatė, kad vaikai, sergantys sunkesne astmos forma, rečiau pasirenkami kaip žaidimų draugai, yra labiau jautresni, labiau atsiskyrę ir dažniau jaučiasi vieniši, nei vaikai, sergantys lengvesnėmis ligos formomis (cit. pgl. Brown R.T., 1999).

Tiriant vaikus, sergančius mažakraujyste, buvo pastebėti bendravimo skirtumai tarp skirtingų lyčių tiriamųjų (R. Noll ir kt., 1996). Mergaitės, sergančios mažakraujyste, bendraamžių pastebimos kaip mažiau bendraujančios ir yra ne taip gerai priimamos, kai tuo tarpu berniukai yra pastebimi kaip mažiau agresyvūs, nei kiti vaikai (cit. pgl. Brown R.T., 1999).

Bendraamžių palaikymas yra būtinas per šį įtemptą socializacijos laikotarpį, nors dažnai paauglių, sergančių lėtinėmis ligomis, draugai yra jaunesni. Daugelis jaunuolių, sergančių lėtinėmis ligomis, teigia, jog santykiai su bendraamžiais yra puikūs, taip pat, kad kai kurios ligos (pvz. vėžys) gali pagerinti bendravimą (P. A. Michaud, J.C. Suris, R. Viner, 2007).

Vienas iš geriausių būdų kiekvienam paaugliui sutvirtinti savo indvidualizacijos procesą yra pasikliauti santykiais su bendraamžiais. Iš tikrųjų, bendraamžiai vieni kitiems suteikia paramą, kuri padeda jiems jaustis laisvesniems nuo tėvų ir apskritai visų suaugusiųjų (Blum R. ir kt., 1991).

Be to, bendraudami su bendraamžiais jie dalinasi savo mintimis ir jausmais ir tai labai padeda formuotis indentitetui. Paaugliai, sergantys lėtinėmis ligomis, nėra išimtis, todėl yra naudinga ir svarbu juos padrąsinti bendrauti. Suaugusiųjų pareiga yra padrąsinti vaiką prisijungti prie bendraamžių pasirenkant tam tikrą veiklą (pvz. sporto klubai, teatro ar muzikos užsiėmimai, skautų stovyklos ir pan.) (P. A. Michaud, J.C. Suris, R. Viner, 2007).

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad santykiai tarp lėtinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų bendraamžių yra įvairūs. Tai nesuteikia pakankamai žinių spręsti ar lėtinės ligos daro neigiamą įtaką bendraamžių santykiams.

Prisitaikymo, savo vietos tarp kitų ieškojimo problemos vyrauja tarp visų paauglių, tačiau aišku, jog sergantiems lėtinėms ligomis jos gali tapti rimtesnėmis jau vien todėl, kad didžiąją savo laiko dalį jie praleidžia atskirti nuo bendraamžių ar suaugusiųjų draugijos. Toliau plačiau apžvelgsime sveikų ir sergančiųjų paauglių prisitaikymo mokykloje sunkumus.