Sergančiųjų lėtinėmis ligomis paauglių santykiai šeimoje

Psichologas  Juozas Šaulys

Paauglystė dažnai apibūdinama kaip asmeninio tapatumo ieškojimo periodas (Žukauskienė R., 2002), paauglys taip pat siekia didesnio savarankiškumo įgijimo, todėl šiuo laikotarpiu keičiasi ir santykiai šeimoje (Pavlidis, McCauley, 2001).

Santykiai – dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama sąvoka. Pagal L. Ruibytę, tarpasmeninius santykius galima apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą (Bendravimo psichologija, 2001).

Žinoma, santykiuose tarp vaikų ir tėvų svarbiausias yra emocinis artumas. Šeimą galime išskirti kaip patį svarbiausią aplinkos veiksnį, įtakojantį asmenybės vystymąsi. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis (Navaitis G., 2001). Socialinėje šeimos sistemoje kiekvienas šeimos narys daro įtaką, bei yra pats įtakojamas kitų šeimos narių (Monane J. H., 1967, cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

C. Hollahan ir W. H. Moos (1982) tyrimų duomenimis, individus, kurie santykius šeimoje įvardina kaip artimus, tvirtus ir palaikančius, stresinės situacijos paveikia mažiau (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001). Mitshell ir kt. (1983) teigia, kad individams, kurie jaučia silpną šeimos palaikymą, dažniau pasireiškia depresija, stresas (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

Daugelis pripažįsta, kad šeimyninė aplinka – labai svarbus paauglio psichologinio prisitaikymo veiksnys (Moos, 1984; Lofgrem ir Lapsen, 1992, cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001). A. Billings ir R. Moos (1984) teigia, kad palaikanti, darni šeimyninė aplinka sudaro visas galimybes geresniam prisitaikymui.

Psichologinis šeimos klimatas bei santykių tipas šeimoje įtakoja paauglio savęs vertinimą ir psichinę sveikatą (Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

Jei vaikas nusprendžia, jog jis nieko vertas, jeigu tokio, koks yra, jo nepriima, tada jis priverstas eikvoti daug jėgų, kad surastų savo vietą tarp kitų. Vietoj to, kad prisidėtų prie visuomenės gerovės, jis rūpinsis vien tik savimi ir savo asmeniniu statusu (cit. pgl. Ferguson E.D., 2000).

Yra tyrimų, kuriuose nagrinėjama, kaip griežta tėvų kontrolė, kuri apsunkina paauglių savarankiškumo vystymąsi, siejasi su paauglių depresiškumu. Burt, Cohen ir Bijorck (1998), Magnussen (1991), Stark ir kt. (1990) tyrimų duomenimis, paaugliai, kurie teigia patiriantys iš tėvų pusės griežtą kontrolę ir perdėtą rūpinimąsi, yra depresiškesni (cit. pgl. Pavlidis K., McCauley E., 2001).

Yra labai nedaug tyrimų, kuriuose nagrinėjama, ar emocinių problemų turinčių skirtingų lyčių paauglių bendravimas su tėvais skiriasi. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad ryšys tarp griežtos tėvų kontrolės ir emocijų problemų yra stipresnis mergaitėms (Baumrind, 1991, cit. pgl. Pavlidis K., McCauley E., 2001).

Neretai šeimos, auginančios sergantį vaiką, stengiasi atsiskirti nuo socialinės aplinkos. Jie praleidžia mažiau laiko su savo draugais. Tėvai gali pasirinkti nedirbti, kad galėtų rūpintis vaiku (Blum R., 1992). Visgi, J. Patterson (1988) nustatė, kad geriau funkcionuoja šeimos, kurios nekeičia įprasto gyvenimo. Sergantys vaikai, kurių tėvai turi ir kitų interesų, jaučiasi laimingesni (cit. pgl. Boice M. M., 1998).

M. Seligman ir R. B. Darling (1989) teigia, kad šeimos, auginančios lėtine liga sergantį vaiką, patiria stresą didesnį nei aplamai šeimos visoje populiacijoje. Jie pažymėjo, kad „žemas sreso lygis sąlyginai trumpais periodais gali būti puikiai pakeliamas. Jų nuomone, pavojingas yra tik aukštas streso lygis ilgą periodą “ (p. 104, cit. pgl. Boice M. M., 1998).

C. Eiser (1993) pritaria šiai nuomonei teigdamas, kad kai kurių šeimų nariai, susidūrę su sunkumais, tampa artimesni vienas kitam. Tačiau jis nustatė, kad streso įveikos būdai tarp šeimos narių gali skirtis. Kai kurie gali piktintis dėl to, kad vaikui reikalinga ypatinga priežiūra, kai kiti priima tai ir žengia į priekį (cit. pgl. Boice M. M., 1998).

Taip pat gali būti tiesa tame, kad šeimos, auginančios lėtine liga sergantį vaiką, patiria daugiau streso buityje, nei apskritai. Be to, streso lygis gali kisti, priklausomai kam tenka didžiausia atsakomybė rūpinantis vaiku. Daugumoje atvejų, motinos nurodo jaučiančios didesnį stresą, nei tėvai. J. Thompson ir K. E. Gustafson (1996) sutinka, kad „emocinis poveikis ir fizinė našta rūpinantis vaiku pirmiausiai tenka motinai“ (p.5), be to motinos patiriamas stresas daro poveikį jos vaiko elgesio supratimui. Motinos patiriančios didesnį stresą teigia, kad jų vaiko elgesys yra daugiau deviantinis. Motinos stresas taip pat susijęs su pačio vaiko patiriamo streso supratimu. Tačiau vaiko tėvui yra daug sunkiau rasti ryšį su sergančiu vaiku, ypatingai berniuku. Todėl neretai kyla paauglio ir tėvo konfliktai (cit. pgl. Boice M. M., 1998).

Puikiai žinoma, jog kiekvienas paauglys siekia autonomijos. Autonomija – psichologinio komforto elementas. Autonomijos pasiekimas priklauso nuo daugybės faktorių, įskaitant šeimos ir draugų pasiryžimą leisti sergančiajam pačiam priimti iššūkį. Dėl to turi būti įvertintas skirtumas tarp bejėgiškumo ir apsunkintos padėties. R. W. Blum (1992) apibūdino bejėgiškumą kaip „fizinio aktyvumo apribojimą; apsunkinta padėtis, kita vertus, yra nulemta socialinės aplinkos, kuri susijusi su išgyvenimu“ (p. 366, cit. pgl. Boice M. M., 1998). Sergančiųjų paauglių depresiškumo priežastis gali būti ne būdinga psichopatologija, tačiau reakcija į apribojimus, nustatytus šeimos ir visuomenės (Boice M. M., 1998).

Kaip matome, šeimos reakcija į ligą gali paaugliui tapti tiek paramos, tiek ir streso šaltiniu. Darni šeima yra vienas svarbiausių socialinio palaikymo išteklių.

Visgi paauglystėje be bendravimo su suaugusiais, šeima, auklėtojais vis svarbesni tampa ryšiai su bendraamžiais. Šiuo amžiaus tarpsniu konfliktai su bendraamžiais, nepritapimas prie jų itin sunkiai išgyvenami (Navaitis, 2001).